Ar motyvuojate save teisingai?
Motyvacija veikti – tai tema, apie kurią pastaruoju metu šnekama vis dažniau. Visi vienodai trokštame to visa apimančio jausmo, kuris įkvepia versti kalnus, ir vis pasvarstome, o kaip gi veiksmingai užsimotyvuoti? Kaip reguluoti tą motyvacinętemperaturą, kad ji nekristų, o kiltų?
Kartą kolegė emocingai pareiškė, kad žmogus be motyvacijos dirbti – kaip paukštis be sparnų. O be sparnų juk niekur nepakilsi. Graži frazė, visi pamanėme, ir tą akimirką linktelėjome galvomis žavingai kolegei, kuri ir taip nesiskundė entuziazmo antplūdžiais. O štai kita, santūresnė, kolegė pareiškė, kad motyvacija tėra pretekstas tinginiauti, juk tikrasis džiaugsmas ir postūmis ateina tik tuomet, kai pats įveiki kliūtis ir pasieki rezultatą. O juk būna taip, kad dienų dienomis nėra upo net išlipti iš lovos.
Turbūt visi gerai žinote frazę “Dailininkui reikalinga mūza”. Šiandien ji persikelia į biurus. Verslininkai, vadovai, vadybininkai, administratorės ir kiti specialistai – vieningai sutinka, kad tam, jog kažką pasiektum, produktyviai dirbtum – yra reikalinga motyvacija arba mūza. Dažnai tai suvokiame pernelyg tiesiogiai t.y. mes įsivaizduojame, kad tai turi būti kažkoks objektas iš šono, kuris kaskart aptingus įkvėps ir spirs reikiamon vieton.
Visi trokšta sėkmės, vieni nori mokėti puikiai planuoti laiką, kiti – meistriškai įveikti stresines situacijas ir profesionaliai pardavinėti, dar kiti – užkurti beprasidedantįverslą. Mokymų bei knygų šiomis temomis yra visa galybė ir jos tikrai gali padėti užvesti varikliuką, bet ar važiuosite toliau, priklausys tik nuo Jūsų.
Štai pavyzdys. Įsivaizduokite, kad esate mažas vaikas, kuriam tėvai nupirko dviratį. Jūs jo labai norėjote, nes matėte kaip smagiai kieme važinėja vaikai ir daro įspūdingus triukus. Kartą matėte, kaip vienas vaikas skaudžiai nugriuvo ir jam lūžo ranka, tad matant prieš akis dviratį, jums kyla ne tik džiaugsmas, bet ir nerimas. O kas, jei nepasiseks? Tėvai jus “motyvuoja”, kad viskas bus gerai, kad įsivaizduotumėte, kaip kilsite į kalnus ir važiuosite visu greičiu. Tą akimirką, pagautas emocijos Jūs sėdate ant dviračio ir imate minti pedalus. Po minutės krentate ant žemės nubrozdintais keliais ir alkūnėmis. Graudžiai raudojate. Imate dvejoti, ar „Tai man“, kurį laiką nustumiate šią pramogą į šalį.
O dabar įsivaizduokite, kad galėjo būti kitaip. Tėvai jums nupirko dviratį ir pamokė, kaip juo važiuoti. Įspėjo, kad yra tikimybė, kad keletą kartų krisite, paaiškino, kaip laikyt vairą, minti pedalus ir reaguoti “kritimo” situacijoje. Jūs pradedate važiuoti dviračiu ir be abejo krentate, vėl keliatės, vėl krentate. Taip vyksta keletą dienų. Vis išbandote skirtingas technikas. Bandote važiuoti lygiu keliu, užsidedate papildomus ratukus ir šalmą ant galvos. Po savaitės jau važinėjate, kaip visi vaikai. Jus apima nuostabus jausmas “Aš tai padariau”. Tuomet imate mokytis triukų ir pralenkiate visus vaikus kieme.
Kuom skiriasi šios dvi istorijos? Jos labai panašios į mūsų kasdienybę. Kartais tiesiog naiviai užsimotyvuojame ir tikimės, kad kažkas pasiseks. O kartais „tam kažkam“ užsimotyvuojame ir kartu aktyviai ruošiamės, mokomės, praktiškai taikome mokymuose bei knygose įgytas žinias, suvokiame, kad krisime ir nukritę atsistojame. Priimame tai, kaip patirtį. Su kiekviena diena džiaugiamės vis labiau.
Motyvacija yra medis, o praktika yra pjūklas. Jei nemokėsi tinkamai darbuotis pjūklu, nenupjausi medžio ir nepastatysi namo. Kuomet praktikuojatės ir kilus sunkumams vistiek einate pirmyn, išlavinate daugybę įgūdžių, na, o tuomet kyla tikras, nuoširdus džiaugsmas ir suvokimas, kad “aš tikrai galiu, aš tikrai padarysiu“.
Rasa Borodina, lektorė – verslo konsultantė