Ar tikrai reikia išeiti iš komforto zonos?
Komforto zona – tai vidinė psichologinė būsena, kurioje jaučiamės patogiai ir saugiai. Tuos veiksmus, kuriuos atliekame komforto zonoje, esame darę ne kartą ir jie mums gerai sekasi. Jau nuo pat mažumės stengiamės būt toje srityje, kur esame patys „pačiausi“, dėl šios priežasties komforto zonoje jaučiamės gerai ir nenorime jos palikti.
Yra teigiama, kad už komforto zonos yra pavojaus, panikos zona. Joje slypi tai, kas mums atrodo baisu, kam neturime pakankamai įgūdžių, kompetencijų ar patirties. Kita vertus, ten slypi ir mūsų norai, tai, ką norime turėti, tačiau pernelyg ne(pasi)tikime savimi, kad galime tai pasiekti. Pavyzdžiui, norime pažinti vandenų gelmes nardydami. Tačiau nemokame plaukti.
Dažnai gyvenime girdime, kad reikia išeiti iš komforto zonos, kad pajustume sėkmę, pilnatvę, naujus potyrius. Tačiau šis „išėjimas“ iš komforto zonos mums klaidingai asocijuojasi su kardinaliais pokyčiais, ekstremaliais dalykais tokiais kaip šuolis parašiutu, išėjimas iš darbo ar išvykimas į negyvenamą salą ir kt. Verta apmąstyti, kokie dar veiksmai man atrodo gąsdinantys, tačiau norėčiau juos atlikti profesinėje srityje ar asmeniniame gyvenime.
Būna, kad jaučiame, jog darbas mūsų „nebedžiugina“, asmeniniame gyvenime atsirado rutina, apima nuobodulys. Kitaip tariant, buvimas komforto zonoje pradeda nebetenkinti mūsų. Išėjimas iš komforto zonos ir patekimas tiesiai į pavojaus zoną, kuri mus taip gąsdina nėra vienintelis būdas, norint ką nors keisti. Tarp komforto ir pavojaus zonų yra MOKYMASIS. Šioje vietoje mes mažais žingsneliais artėjame prie savo norimų pokyčių, imame judėti pirmyn, po truputį tobuliname savo kompetencijas, įgyjame naujų įgūdžių ir taip prisijaukiname dalykus, kurie anksčiau mus gąsdino. Šitaip mūsų komforto zona plečiasi. Joje atsiranda naujų dalykų, kurių anksčiau nebandėme, tačiau dabar išdrįsome ir galbūt mums tai puikiai sekasi. Mokydamiesi mes neprieinami tos bauginančios panikos zonos, tačiau ten esančius veiksmus po truputį perkeliame į besiplečiančią komforto zoną. Tarkime, darbe buvo iškelti nauji tikslai surasti 10% daugiau klientų nei praėjusiais metais. Pirmos mintys, ateinančios į galvą “neįmanoma”, “nerealu”, “tikrai nepavyks”. Tačiau išsiskaidžius šį tikslą į mažus žingsnelius, pavyzdžiui, per dieną paskambinti 10 naujų įmonių, aplankyti senas įmones, su kuriomis ryšiai nutrūko ir nustojus ieškoti priežasčių, kodėl to nedaryti, tas tikslas nebeatrodo toks neįmanomas. Arba anksčiau minėtas pavyzdys apie svajonę nardyti. Jei iš pradžių išmoksime plaukti baseine, vėliau išmoksime panerti po vandeniu kelioms sekundėms, bandysime plaukioti jūroje ar ežere, tuomet ir mintis nardyti vandenyne nesukels didelės panikos.
Kitas pavyzdys gali būti verslininkas, kursi seniai turėjo slaptą idėją, praplėsti savo verslą užsienyje, tačiau jam tai atrodė neįmanoma, nes nemoka tos šalies kalbos, kultūros, nežino jos įstatymų, neturėjo aplinkinių palaikymo. Tačiau nusprendė surizikuoti ir pamažu to siekti: pradėjo lankyti tos užsienio kalbos kursus, išvažiavo į turistinę kelionę tam, kad pažintų kultūrą, išnagrinėjo teisinius reikalavimus ir nusprendė imti paskolą. Deja, nei vienas iš trijų bankų paskolos nesuteikė. Tačiau suteikė ketvirtasis. Verslo idėja užsienio šalyje buvo įgyvendinta ir toliau kelia įvairius iššūkius, norint sėkmingai ją plėtoti.
Svarbiausia suprasti, jog šiame mokymosi procese gali būti klaidų. Ir nereikia bijoti suklysti, reikia nesėkmę priimti kaip pamoką, naują patirti. Taip pat reikėtų būti nuoširdžiu su savimi, pasiteisinimai, jog“ esu per daug užsiėmęs, dabar netinkamas laikas ar nėra pakankamai laiko“ naudos jums neatneš. Geriau pasidžiauti savimi, jog išdrįstate ką nors daryti, nenutraukiate veiklos nepasisekus, o bandote suprasti, kokios baimės trukdo judėti į priekį.
UAB „Galimybių Arsenalas“ verslo psichologė Eglė Rūkštelytė