Kas atsitinka, kai paliekame komforto zoną?

Kas atsitinka, kai paliekame komforto zoną?

Apie komforto zoną tikriausiai teko girdėti nemažai – būnant joje atliekami veiksmai mums yra žinomi, pakankamai gerai mums sekasi, jaučiamės saugiai ir patogiai. Komforto zonoje galime likti norėdami kiekvienam įtikti, pripratę kitų interesus iškelti aukščiau savų, įsibaiminę, jog viskas turi vykti tik pagal įprastas taisykles ir ne kitaip. Nepaisant to, kai kada nusprendžiame, jog atėjo laikas pokyčiams, kaupiame drąsą naujiems iššūkiams, galbūt naujoms pažintims, šalims, potyriams. Kas nutinka tuomet, kai žengiame (ne)drąsų žingsnį už komforto zonos ribų?

Bene kiekvienas mūsų mėgsta kartas nuo karto pasikalbėti su protingu žmogumi – savimi. Dažnai atsitinka, jog į save ar savo veiksmus žiūrime gana kritiškai, tad natūralu, jog galime patys save stabdyti nuo tam tikrų naujovių arba priešingai – paskatinti ko nors imtis. Taigi, kai pradedame kelionę už komforto zonos, mūsų vidinis kritikas gali imti ir stabdyti – “Lik čia, viskas paprasta, aišku. Kam ta rizika? Nesėkmės atvejis nebus tau malonus, na kam tau tai?” Tai tikrai gali mus sustabdyti žengti žingsnį pirmyn. Arba anaiptol, mes galime priimti iššūkį patys sau ir savo vidiniam kritikui įrodyti, jog galime!

Ir šioje vietoje vėl galimi du scenarijai. Pirmasis – naujovė, iššūkis ar kad ir kaip tą kelionę už komforto zonos pavadintume, mums nepasiseka. „Na štai, o ką aš tau sakiau? Juk iš anksto ir pats žinojai, kad taip bus…“ ir vėl kartoja mums vidinis kritikas. To pasekoje, grįžtame į sau žinomus komforto zonos krėslus ir patogiai įsitaisome. Veikiausiai, nusiminę ir sumažėjusia saviverte. Antrasis scenarijus – mums pasiseka ir iš tiesų patys sau parodome, jog neigiamos mintys ne visuomet būna teisios. Tuomet atsiranda pozityvesnė minčių kalba, lengviau imtis kokių nors iššūkių. Tuomet mūsų vidinis kritikas vis rečiau pasirodo.

Iš tiesų, šis ginčas tarp mūsų vidinio balso, kuris bando atkalbėti išeiti iš komforto zonos ir tarp mūsų individualių troškimų, svajonių vyksta nuolat. Nenaudėlis vidinis kritikas randa šimtus pasiteisinimų, kodėl nederėtų rizikuoti, kodėl ne dabar, ir svarbiausia, šie argumentai iš tiesų mums atrodo ir gali būti logiški. Yra būdas, kaip šį balsą nutildyti – dėmesį reikėtų nukreipti į kai ką kita, tarsi save apgauti. Paprastai tariant, turėtume pažadinti savo smalsumą, kurį tikrai kiekvienas turime (tik gal nuslopinę), sudominti save. Juk kai augome, daugelį dalykų išmokome vien smalsumo, pažinimo džiaugsmo vedini. Kai esame žingeidūs ir smalsūs – atsipalaiduojame, susikoncentruojame ir atvirai priimame susiklosčiusią situaciją. Čia didėja tikimybė, kad puikiai pasirodysime ir žingsnis iš komforto zonos bus tvirtai padėtas ant žemės, koja nekryptels ir raiščių nenusitrauksime. Svarbus faktas, jog kai esame susidomėję, atsipalaidavę ir geros nuotaikos, mūsų smegenys dirba lengviau ir produktyviai. Kai girdime vidinį kritiką, kuris mus sukausto, suvaržo, įbaugina, didėja tikimybė, kad mums nepavyks.

Taigi, norėdami palengvinti savo išėjimą komforto zonos galime sužadinti savo smalsumą įvairiausias klausimais ir mintimis patys – “Nors tai ir gali nebūti malonu, tačiau įdomu, ką aš ten patirsiu ir išgyvensiu?”, “Bet kokiu atveju ko nors išmoksiu šioje situacijoje”,  “O kokios bus mano mintys ir mano išgyvenimai kalbant prieš šimtus žmonių? Kaip sureaguos mano kūnas?”, “O ką reiškia girdėti, kaip kylant ūžia lėktuvo varikliai?” – tik dalis teiginių, kuriuos mintyse kartojant galime įžiebti smalsumo ugneles.  Kiekvieną situaciją galime priimti atvirai ir su smalsumu arba galime ją atmesti ir klausyti tik vidinio kritiko balso.

UAB „Galimybių Arsenalas“ verslo psichologė Eglė Rūkštelytė

Komentarų nėra

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: