Mano vaikas – vagis?
Auginant vaikus mes neabejotinai susiduriame iššūkiais. Vienas iš jų – vaikų vagystės. Tėvai, sužinoję, kad jų vaikas pasisavino kieno nors daiktą ar pinigus jaučiasi beviltiškai ir dažniausiai labai supyksta. Vieni tėvai nežino kaip elgtis ir ką sakyti, o kiti pasako vaikui tiek daug ir daro tai taip garsiai, kad vėliau tenka gailėtis.
Dažniausia tėvų klaida, sužinojus, kad jų vaikas kažką pavogė – kaltinti ir smerkti vaiką, net nepaklausius, kaip jis mato susiklosčiusią situaciją. Svarbu suprasti, kokio rezultato Jūs siekiate: įbauginti vaiką ir priversti paklusti ar išsiaiškinti kas nutiko bei padėti vaikui išmokti elgtis tinkamai.
Svarbu prisiminti, jog situacijos sudėtingumas ir sprendimo žingsniai tiesiogiai priklauso nuo vaiko amžiaus ir ketinimų.
Iki 3 metų amžiaus vaikams dar sunku suprasti, ką reiškia nuosavybė ir jie tiesiog gali pasiimti, kas jiems patinka. Pvz. dviejų metukų vaikas gali pasiimti iš darželio žaisliuką, pasidėti į savo kišenę ir parsinešti namo. Tokiu atveju tėvų atsakomybė sužiūrėti, kad vaikas netyčia nepasiimtų to, kas jam nepriklauso. Svarbu paaiškinti vaikui, jog mes negalime imti svetimų daiktų, o darželio žaislai skirti visiems vaikams ir turi likti darželyje. Taip pat nereikėtų leisti vaikui parsinešti iš svečių daiktų, kurie jam patinka, neprašyti tų daiktų pasiskolinti, nes vaikui bus sunku suvokti kas yra jo, o kas kitų.
Vyresni ikimokyklinukai jau gali suprasti, kad jie elgiasi netinkamai, bet jie tikrai nesijaučia nusikaltėliais ir nesupranta kodėl tėvai taip emocionaliai reaguoja. Pvz. penkių metukų vaikas gali pasiimti iš draugo medalį, kurio labai norėjo, bet kurio jam nepavyko laimėti pačiam. Su ikimokyklinukais taip pat labai svarbu kalbėti, aiškinti, bet neužpulti vaiko ir jokiu būdu nevadinti vagimi. Tokiu atveju svarbu perteikti žinutę, jog netgi kai labai norime, mes negalime pasiimti tai, kas mums nepriklauso. Reikėtų paklausti, kaip vaikas pats jaustųsi draugo vietoje (pvz. „Kaip pasijustum, jeigu įdėjęs daug pastangų laimėtum medalį, o jį pasiimtų kažkas kitas?“).
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai jau gali turėti kitų motyvų vagystei. Jiems gali tapti svarbi bendraamžių nuomonė, atsiranda noras pritapti arba išsiskirti iš grupės ir vaikas sugalvoja, kad tam jam reikia daikto, kurio jis neturi ir jis randą išeitį – tiesiog pasiimti. Antrokas gali pabandyti pasiimti norimą daiktą iš parduotuvės, nors žino, kad už jį turime sumokėti. Tokio amžiaus sūnui ar dukrai turime paaiškinti, jog tai yra nusikaltimas. Vėlgi svarbu paskatinti pagalvoti kaip jis jaustųsi, jeigu kas nors įeitų į jo namus ir pasiimtų jo daiktus.
Dar kitaip yra su paaugliais. Jie jau puikiai supranta, kad vagystės – nusikalstama veikla. Tačiau šiame amžiuje yra polinkis rizikuoti ir noras gauti adrenalino dozę. Taip pat be noro įtikti grupei ar kažką turėti, atsiranda ir kitos galimos vagysčių (ir kito socialiai nepriimtino elgesio) priežastys. Paaugliai gali bandyti atkreipti aplinkinių dėmesį į save (kai kitais būdais nebe pavyksta), taip prašydami pagalbos ar protestuodami. Tačiau netinkamai elgiasi ne tik paaugliai, kurie negauna dėmesio iš tėvų, bet ir kurie gauna jo pernelyg daug. Turime suprasti, kad vaikas nukenčia ne tik tada, kai nuolatos yra kontroliuojamas, bet ir tada, kai jam viskas leidžiama ir jis nežino, kas yra ribos bei taisyklės. Paauglys gali ištraukti piniginę iš klasioko kuprinės, atimti daiktą iš silpnesnio vaiko ar vogti prekybos centre. Mūsų užduotis parodyti, jog toks elgesys yra visiškai nepriimtinas, paaiškinti, jog už nusikalstamą veiklą jis gali būti nubaustas. Kartais, kai paauglys priešinasi, kovoja, prieštarauja galime iškviesti policiją (arba leisti ją iškviesti nukentėjusiam), kad paauglys suprastų, kad jis yra atsakingas už savo elgesį. Jeigu jis manys, jog tėvai visada jį „ištrauks iš bėdos“ – kitą kartą jis gali pasiskolinti jūsų automobilį neturėdamas teisių, o tokiais atvejais jau kyla reali grėsmė vaiko gyvybei.
Bet kokiu atveju, bet kuriame amžiuje mes turime mokėti tinkamai reaguoti į tai, kas įvyko. Būtinas yra nuoširdus, ramus pokalbis. Su ikimokyklinio amžiaus vaiku jis gali apsiriboti keliais sakiniais, su paaugliu reikės diskutuoti ir kartu ieškoti sprendimo ilgiau, o kartais vienintelis teisingas sprendimas bus kartu su juo kreiptis pas specialistus.
Bet kokiu atveju galime išskirti kelis aspektus, kurie padės spręsti situaciją bei išmokyti vaiką tinkamo elgesio bet kuriame amžiuje.
- Išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir priežastį iš vaiko perspektyvos. Vietoj kaltinimo, žeminimo ar bausmių tėvai turėtų parodyti norą bendradarbiauti. Pirmas žingsnis – ramiai paklausti kas nutiko, kaip vaikas dabar jaučiasi. Dažniausiai vaikai arba nesupranta, kad pasielgė netinkamai arba turėjo tam tikrą motyvą, kuris buvo stipresnis už norą gerai elgtis. Pabandykite įsivaizduoti save vaiko vietoje ir nuoširdžiai sau atsakyti, kaip gi Jūs jaustumėtės ir elgtumėtės tokioje situacijoje? Ir tik tada pereiti prie sprendimų paieškos.
- Pasakyti, kaip Jūs jaučiatės (bet nesakyti, kad vaikas Jūs erzina, o kaip jaučiatės dėl susiklosčiusios situacijos). Svarbu būti atviriems, bet neužsipulti vaiko. Pasakydami kaip jaučiatės, parodote vaikams puikų pavyzdį. Svarbu pasakyti pvz. „Man labai liūdna, kad taip atsitiko“. Tokie žodžiai dažniausiai yra veiksmingesni nei moralizavimas, nes kai išsiliejate ant vaiko – jis negirdi žodžių, o tik jaučia pyktį ar pažeminimą.
- Priminti taisykles (ar supažindinti su jomis). Mes turime parodyti supratingumą, tačiau tvirtai (bet ramiai) priminti, kad svetimų daiktų imti negalima. Pvz. galime pasakyti „Žinau, kad tau liūdna, kad neturi tokio žaislo, kaip Tomas, tačiau mes negalime imti svetimų daiktų.“
- Kartu nuspręsti, kaip išspręsti problemą. Vaikai, kai supranta, kad pasielgė netinkamai dažniausiai patys turi pasiūlymų, kaip reikėtų elgtis. Jeigu vaikams sunku – turime jiems padėti. Privalome pasirūpinti, kad tai, kas pavogta, būtų gražinta, o žmogaus, kurio daiktas buvo pasisavintas, būtinai atsiprašyti. Jeigu vaikas dar mažas galime atsiprašyti kartu su juo ar už jį, bet svarbu, kad jis tuo metu būtų šalia. Vaikui bus sunku, jis jaus gėdą, tačiau tai bus labai veiksminga pamoka.
- Tikėti, jog ateityje vaikas elgsis tinkamai. Galiausiai – turime pasitikėti vaiku ir tikėti, kad ateityje jis sugebės kontroliuoti savo impulsus. Kai vaikas jaus tėvų palaikymą ir tikėjimą juo – jam bus lengviau elgtis tinkamai. Tuo tarpu jeigu mes nuolat vaiką tikrinsime ir kiekvieną dieną klausime ar tik jis dar ko nors nepavogė – sulauksime priešingo rezultato.
Būtų puiku, jeigu mes galėtume užbėgti tokiems nemaloniems įvykiams už akių. Kaip tai padaryti?
Pirmiausiai labai svarbu kurti pasitikėjimu grįstą ryšį, nuo mažens skirti vaikui individualaus laiko, nuoširdžiai juo domėtis, išklausyti. Prisiminti, jog vaikui reikalingas ne tik dėmesys ir rūpestis, bet taip pat ir taisyklės. Taisyklių neturi būti daug ir jos turi būti aiškios.
Dar vienas svarbus aspektas, apie kurį dažnai pamirštama – mokyti pagarbos kitų šeimos narių nuosavybei ir gerbti vaiko nuosavybę. Mes ne tik turime paaiškinti vaikui, kad negalima imti daiktų iš močiutės rankinės, bet ir nepamiršti klausti leidimo pasiimant vaiko daiktą ar (kas vaikui ypač nepatiks) leidžiant su vaiko daiktais žaisti pašaliniams asmenims, atėjusiems į svečius. Užeinant į kambarį pas vyresnius vaikus, turėtume pasibelsti. Vaikas, kuris mato tinkamą pavyzdį dažniau ir pats elgiasi pagarbiai ir sumažėja tikimybė, kad jis bus linkęs pasisavinti svetimus daiktus.
Mylėkime savo vaikus besąlygiškai, rodykime jiems tinkamą pavyzdį, paaiškinkime taisykles, o jeigu vaikas joms nusižengė – išlikime ramūs, išsiaiškinkime kas nutiko ir mokykime spręsti problemas.