Turėk bėdą – nekoks vadovas…

Turėk bėdą – nekoks vadovas…

Metinių pokalbių bumas. Kalbame apie tai tikslus, pasiekimus ir lūkesčius. Darbuotojų klausiama, ar sulaukiama pakankamai palaikymo iš vadovo, kokios paramos dar norėtųsi. O ką gi daryti, kai apie palaikymą iš vadovo pusės net nedrįsti svajoti? Nes kol kas susiduri tik su pasyvia agresija, sklindančia iš rezultatų siekiančio vadovo, bandai susidoroti su savo psichologine būsena, pastovia įtampa bei nuovargiu.

Visiškai sutinku, kad didžioji dalis vadovų yra „raudonojo“ tipo ( pagal T. Erikson) – orientuoti į rezultatą, užduotį, ambicingi ir užsidegę, tiesmuki ir veržlūs, nekantrūs ir kategoriški, greitai užsiplieskiantys ir energingi. Tačiau visas šias būdo savybes galima panaudoti teigiamai arba neigiamai. Kalbant apie pasyvią agresiją, galima būtų paminėti ne vieną elgesio modelį. Pateiksiu kelis pavyzdžius. Vadovas yra sutelkęs visą projekto kontrolę, jokie sprendimai negali būti priimti be jo žinios. Tačiau būna dienų, kai darbuotojai gauna laišką su ironišku klausimu „Kiek laiko dirbate šioje įmonėje? Gal pats laikas būtų patiems prisiimti atsakomybę ir priimti sprendimą?“. Kai darbuotojai patys priima sprendimą – gauna atsaką, jog verčiau pirma pasitarti su vadovu ir neužsiimti savivaliavimu. Kitas tokio elgesio pavyzdys gali būti vieša kritika ir darbuotojo nuvertinimas kolegų ar klientų apsuptyje, o dar blogiau – darbuotojo lyginimas su prieš tai toje pozicijoje buvusiu žmogumi, jo darbo greičiu, produktyvumu (Kyla klausimas, kažin kodėl tas žmogus paliko poziciją…). Įvairios frazės : „Tu net neįsivaizduoji, kiek daug tavo karjeroje gali reikšti kita tavo klaida“, „Tavo laimei šį kartą“ palydinčios sarkastišku tonu. Kai kada jie tiesiog nemokėdami tinkamai planuoti laiko, paskutinę akimirką numeta darbą pavaldiniui su nerealiu laiko terminu. Juk po to paprasčiau nusivilti neatliktu darbuotojo darbu.

Vienas dalykas yra turėti vaiką, kuris supykęs, jog sausainių šiandien daugiau nebegaus, rėkia, verkia arba sukryžiuoja rankas, sučiaupia lūpas ir nekalba. Kitas dalykas yra turėti vadovą, kuriam jūs neatsiliepėte telefonu po darbo laiko ir kitą dieną sulaukti principingo nekalbadienio. Jis tarsi baudžia jus tyla! Dažniausiai tokie vadovai jus palieka be grįžtamojo ryšio, ką darote blogai, o ką gerai. O jei nusprendžia suteikti informacijos pavaldiniui, gaudamas grįžtamąjį ryšį, darbuotojas lieka su mintimi, jog „susimovė“, tačiau be jokios konkrečios informacijos, kaip galėtų patobulėti.

Taip, šie vadovai gali dirbti po darbo laiko, savaitgaliais, siųsti el.laiškus naktimis ir reikalauti atsakymo tuoj pat, pasiekti aukščiausių rezultatų, iškelti įmonę į aukštumas, tačiau tobulinti vadovavimo įgūdžius, kokybiškus santykius su pavaldiniais, kažkodėl pamiršta.

Ir taip, tokių vadovų Lietuvoje yra labai daug. Nesistebėkite, būtent nuo čia ir prasideda mobingas, kuris Lietuvoje vis dar nesuprantamas, apie kurį kalbame tik įvykus nelaimėms, kai pasyvi agresija priveda iki sunkių psichologinių pakitimų darbuotojo, pirmiausia, galvoje, vėliau ir fiziologijoje.

Vargu, kuris vadovas sutiks, jog jis priklauso šiai kategorijai žmonių, nes jiems tai atrodo normalus, jokių blogų ketinimų neturintis elgesys, tad nėra kam čia keistis ir apie ką kalbėti. Jiems linkiu stiprinti savo savivertę. O antroje straipsnio dalyje pakalbėsiu apie tai, kokių veiksmų gali imtis darbuotojas, atsidūręs panašioje situacijoje su pasyvią agresiją demonstruojančiu vadovu.

 

UAB „Galimybių Arsenalas“

verslo psichologė Eglė Sudžienė

Komentarų nėra

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: